Žibintų šventė

Saulei lėtai nusileidžiant, ore suspindo švelni laukimo nuotaika. Vaikai kartu su tėvais rinkosi į žibintų šventę – jaukią, šviesos kupiną tradiciją, kurioje susilieja vaikystės džiaugsmas, kūryba ir bendrystė.

Kieme sužibo pirmieji spalvoti žiburėliai – mažos rankytės tvirtai laikė iš namų atsineštus ar pačių gamintus žibintus. Vieni marginti lapais, kiti – dekoruoti piešiniais, treti – žėrintys ryškiomis spalvomis. Šventės pradžią paskelbė lėtas, maloniai traškantis žvakių blyksėjimas, ataidintis nuo gelstančių medžių.

Vaikai rinkosi aikštelėje, tėvai tyliai stojo šalia, o mokytojos, tarsi šventės vedlės, pakvietė visus nusikelti į šviesos pasaką. Iš lėto nuskambėjo pirmoji daina – tyra, švelni, lyg uždegtų kiekvieno širdyje mažą liepsnelę. Vaikai, nedrąsiai šypsojosi, dainavo ir supo savo žibintus, o tėvai žvelgė į juos švytinčiomis akimis. Po dainų ir žaidimų visi buvo pakviesti prie užkurto laužo, pasišildyti, pabūti. Vakaro tamsa susimaišė su šiltomis švieselėmis, leisdama pasijusti lyg stebuklingame miške. Vaikų juokas ir klegesys pynėsi su šventine ramybe – lyg visa bendruomenė kartu neštų šviesą, kuri nugali tamsą.

Žibintų šventė darželyje – tai ne tik gražus rudeniškas renginys. Tai akimirka, kai sustoja laikas, kai vaikai ir suaugusieji susitinka tamsoje, primenančioje, kad net ir trumpėjančios dienos gali būti šviesios, jei kartu deginame mažas širdžių liepsneles.

Valdorfo grupės nariai